top of page
Screenshot 2024-09-02 at 14.33.16.png

Miškas moko žmogų gyventi teisingai

Kada pastarąjį kartą buvote miške? Ne norėdami prisikrauti krepšius grybų ar uogų, ne malkų parsigabenti, o tiesiog pasigrožėti gamta, atsipūsti nuo pašėlusio gyvenimo tempo, paklausyti, kaip šlama lapai, čiulba paukščiai, pakvėpuoti gaiviu oru?

Labai seniai, tiesa? O viena jauna moteris, išgirdusi tokį klausimą, netgi gerokai sutriko. „Bet mes su vyru turbūt net nemokame išeiti šiaip sau pasivaikščioti“, – susimąstė ji.

Iš tiesų su gamta daugelį sieja tik vartojimo ryšys – susikurti laužą, išsikepti vėrinukų, pasilinksminti su draugais ant upės kranto. Tačiau gamta mums gali duoti kur kas daugiau. Apie tai kalbamės su Respublikinės jogos mokyklos instruktore Tamara Fateičeva.

 

Prarastas ryšys su gamta, Visata, Dievu, kitais žmonėmis, pagaliau pačiu savimi – ar tai ne didžiausi mūsų visuomenės skauduliai? Kaip iš naujo atkurti šiuos saitus, kuriuos nutraukus pasiligoja ir žmogaus kūnas, ir siela?

Žmogus – Visatos dalis. Jis sutvertas gyventi pagal Visatos dėsnius. Tačiau kai žmogus pasijuto esąs didesnis už Kūrėją ir su gamta ėmė ne draugauti, o ją vartoti, buvo paneigti vienovės su natūraliu pasauliu principai. Ir labiausiai dėl to nukentėjo pats žmogus. Jis neteko gyvybinės energijos, užsiteršė, ėmė sirgti. Ir pasveiks tik tada, kai ir vėl pasijus gamtos dalimi, o ne jos valdovu.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, turi unikalius miškus. Juose daug žmogui reikalingos švarios, sveikos energijos. Miškas labai svarbus žmogaus širdžiai, o per ją mes palaikome ryšį su kosmosu, gamta, Visata. Miškas duoda žmogui ir gryną orą, džiaugsmą, apvalo kvėpuojant. Todėl jis svarbus ir mūsų plaučiams.

Kai žmonės serga plaučių, bronchų ligomis, pirmas gydytojas – miškas. Stiprų gydomąjį poveikį turi spygliuočiai, ypač kadagiai. Kadagys išsiskiria ypatinga valomąja energija, be to, labai stiprina imunitetą. Galima tiesiog giliai pakvėpuoti kadagio oro, ypač kai krūmas apkibęs juodomis uogytėmis. Tai puiki organizmą valanti ir stiprinanti procedūra.

Nervų ligomis sergantiems žmonėms labai naudinga pasivaikščioti beržynuose, nes beržai turi harmonizuojančių ypatybių.

Lietuvos miškai labai stipriai veikia žmogaus organizmą – gydo, valo, harmonizuoja. Tačiau kad tai gautume, turime atverti širdį ir išmokti išgyventi susiliejimo su gamta jausmą. Atkūrus šį ryšį. mūsų organizmo ir Visatos vibracijos pradeda sutapti. Taip į žmogų ateina ramybė, susitaikymas, besąlygiška meilė, sveikata.  

Vadinasi, miškas gali išgydyti žmogų nuo daugelio dvasios ir kūno ligų.

Žalia spalva, ypač gyva žalia lapijos spalva, per akis plūsdama į vidų, mus gaivina, stiprina, ramina pavargusias akis, sielą, subalansuoja kvėpavimą. Taip gydomas ne tik fizinis kūnas, bet ir siela, protas. Miške pailsi širdis, atpalaiduojamas širdies raumuo, todėl gydoma aritmija, takichardija.

Lietuvos miškuose galime gauti įvairios energijos. Štai ąžuolai – galingi intensyvios energijos teikėjai. Spygliuočiai harmonizuoja, valo širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemas. Tai praktiškai geros sveikatos pagrindas. Juk jei tavo kraujas švarus, plaučiai švarūs, širdis lygiai plaka, kvėpavimas laisvas, iš esmės esi sveikas žmogus. Sveika gyvensena neatsiejama nuo miško.

 

Gali susidaryti įspūdis, kad gamta dovanas mums siunčia kaip iš gausybės rago. Tačiau Visatoje procesai vyksta mainų, apsikeitimo principu. Tad ir mes iš miško turime ne tik imti, bet ir jam už tai kažkaip atsidėkoti.

Su gamta reikia reikia elgtis taip, kaip elgiamės su savimi, juk mes esame jos dalelė. Todėl su mišku turime susidraugauti, būti jam atviri, sąžiningi, viską, ką darome gamtoje, daryti su meile ir iš širdies.

Mano močiutė, rinkdama vaistažoles, su jomis kalbėdavosi kaip su gyvu žmogumi. Pirmiausia atsiprašydavo, kad turi nuskinti, pasakydavo, kodėl tai daro, kokių gydomųjų galių iš jų prašo, paaiškindavo, kaip naudos ir pagaliau padėkodavo.

Kai stebime, kas vyksta miške skirtingais metų laikais, širdimi pajuntame tų pokyčių cikliškumą, pati gamta mus įtraukia į bendrą planetos bioritmą. Tai harmonizuoja žmogų. Taip galime išmokti gyventi teisingai, pagal gamtos, Kūrėjo, Dievo dėsnius.

Išsirinkite miške vieną medį ar augalą ir stebėkite, kas su juo vyksta skirtingais metų laikais. Paskui palyginkite su savo gyvenimu. Tie patys principai, ta pati raida. Tad ar neturime ko pasimokyti iš medžio? Ar mums netrūksta jo ramybės, susitaikymo, išminties? O už tas pamokas ar neturime jo puoselėti ir saugoti? Nenaikinti, nežaloti gamtos – savo paties dalelės?

Tai jau vidinė žmogaus kultūra, kurios reikia mokyti nuo mažens.

Jei tėvai dažniau vestų savo mažylius pasivaikščioti ne į prekybos centrą, o į mišką, vaikai, būdami atviri Kūrėjo dvasios laidininkai, patys išmoktų mylėti gamtą.

Mūsų mokykla kiekvieną vasarą organizuoja stovyklas, kuriose vaikai, gyvendami palapinėse, mokosi susidraugauti su mišku.

Dzūkijos nacionaliniame parke, prie Ūlos, anksčiau vesdavome vaikus prie vieno unikalaus medžio, kuriame iš tiesų gyvena tos vietovės geroji dvasia.Vaikams siūlėme pabandyti pajusti to medžio gyvybę. Tie, kurie netikėjo, galėjo netikėti ar net juoktis sau tyliai, bet garsiai kalbėti nebuvo galima. Reikėjo klausytis, ką sako medis. Vieni prisiglausdavo visu kūnu, kiti tiesiog pridėdavo rankas ir klausydavosi. Ir ką jūs manote – vaikai girdi! Paskui jie pasakodavo, ką girdėjo. Sužinodavome pačių nuostabiausių dalykų. Tokį ryšį pajutęs vaikas vėliau niekada nežalos gamtos.

Anąmet stovykloje buvo ir vienas mažas berniukas, su kuriuo nesusitvarkė psichologai. Ir štai – ko nepadarė specialistai, padarė medis. Tas vaikas labai greitai pajuto miško dvasią, dažnai prašydavo leisti nueiti pasiklausyti medžio.

Kartą mane jis labai nustebino. Pamačiau, kaip jis su medžiu ėmė nuoširdžiai šnekėtis, išpasakojo viską, ką turėjo sunkaus širdyje, ko greičiausiai nedrįso pasakyti nei psichologams, nei tėvams.

Paskui, kai jau išsiliejo, apsisuko, nugara atsirėmė į medį, taip nejudėdamas kokią minutę pastovėjo ir staigiai atšokęs nubėgo.

Žinot, kas nuostabiausia? Tai, ką darė šis berniukas, yra daug kur plačiai aprašyta seniai žinoma energinio apsivalymo technika. Ji paremta tuo, kad medis priima iš žmogaus informaciją, ją perdirba į švarią energiją ir ja užpildo apvalytą atsipalaidavusį kūną.

Vaikas pasąmonėje tai žinojo ir dar po kelių tokių seansų iš stovyklos išvažiavo labai pasikeitęs. Kai po pusmečio susitikau jo tėvus, sužinojau, kad sūnus netapo auksinis, tačiau išmoko elgtis taip, kad mokytojai jo jau nebesiųsdavo pas psichiatrus.

Ne tik šis berniukas, bet ir kiti mūsų stovyklos vaikai miške susirasdavo savo medžius, su jais kalbėdavo, bendraudavo, spręsdavo problemas.

Suaugusieji, deja, tokiais dalykais netiki. Tad jei kada nutarsite pabendrauti su medžiais ar kitais augalais, pasirūpinkite, kad arti nebūtų pašalinių akių. Priešingu atveju nenustebkite, jei apie save vėliau išgirsite tokias kalbas: „Atrodė, rimtas žmogus, o iš tikrųjų – keistuolis, kalbasi su medžiais...“

 

Papasakokite smulkiau apie šią praktiką.

Nusiraminęs, taikiai nusiteikęs ateikite į mišką, bent mintyse su juo pasisveikinkite. Pasakykite, kad norite pasisemti ramybės, harmonijos, sveikatos. Pasivaikščiokite ir neskubėdami išsirinkite jums patinkantį medį. Tokį, su kuriuo norėtumėte susidraugauti, kuriam galėtumėte patikėti slapčiausias savo paslaptis, pasiguosti, atverti širdį. Tada apglėbkite jį, prisiglauskite širdimi ir delnais. Taip stovėdami pakalbėkite su medžiu, išsakykite savo problemas, išliekite širdį, papasakokite, kas jus slegia, trukdo būti laimingam. Jei ims lietis ašaros, netramdykite jų – neslopinkite jausmų, kad ir kokie jie būtų. Medis sugers visus iš jūsų išeinančius neigiamus dalykus: blogas mintis, jausmus, kūno skaudulius ar ligas.

Kai išsiliesite ir pajusite, kad viduje liko tuščia, apsisukite ir atsiremkite į medį nugara. Atpalaiduokite kūną ir giliai kvėpuodami į save kaip į švarų indą traukite tai, kuo norite užsipildyti. Prašykite medžio ramybės, meilės, stiprybės, sveikatos ar dar ko jums reikia.

Pasitraukite nuo jo iškart, kai viduje pajusite ramybę, palengvėjimą. Būtinai padėkokite ir jokiu būdu nesigvieškite per daug. Suaugusieji dažnai ne tik materialių, bet ir dvasinių dalykų trokšta prisikaupti atsargai. Tai nusižengimas Visatos pusiausvyros dėsniui. Kad neišmintinga jį pažeisti, įsitikinau ir pati.

Kartą su drauge vaikščiodamos po Dzūkijos mišką atradome nuostabią vietą. Ant sraunaus šaltiniuoto upelio krantų vienas priešais kitą augo du dideli ąžuolai. Prigludau prie vieno medžio, draugė – prie kito. Tada atsirėmusios dar ilgai sėdėjom svajodamos, besigėrėdamos gamta, medituodamos, gerdamos svaigius miško kvapus. Tačiau grįžusios į stovyklą pasijutom pavargusios, išsekusios. Supratau, kad smarkiai persisotinom stipria ąžuolo energija. Prireikė paros, kad išsivalytume jos perteklių. Kitą rytą kojos pačios mus nešė į beržyną. Beržai išlygino energiją ir harmonizavo organizmą.

O ar nepakenksim medžiui išliedami savo neigiamą energiją?

Nepakenksim, augalas ją pavers žemei reikalinga trąša. Ir ne tik ne pakenksim, bet padėsim, jei tą gėrį, kurį iš jo gaunam, parsinešim ir su meile spinduliuosim kitiems – savo šeimai, draugams, bendradarbiams ar tiesiog nepažįstamiems žmonėms. Kai pradėsim patys kurti gėrį, aplink mus tiesiog nebeliks piktų bloga linkinčių žmonių, pamažu įvykiai ims dėstytis palankia linkme, ateis sėkmė. Ir čia nėra jokios mistikos, tiesiog tokie Visatos dėsniai. Gyvenkim pagal juos ir tapsim laimingesni.

Vis tiek miškas žmogui teikia ir materialinių gėrybių. Grybai, uogos, žolės – su jomis į namus taip pat parsinešame gamtos energijos ir ja sotinamės, susirgę gydomės vaistažolėmis.

Ir kuo glaudesnį ryšį su miško gėrybėmis užmezgame, tuo daugiau jos mums duoda naudos.

 

Danutė Mišutytė

Informacijos šalltinis: www.bmm.lt

bottom of page